Teoriškai dabar vaikelio ūgis pilve turėtų būti apie 45-47 cm, o svoris – apie 2500-2750 g. Pasibaigus šiai savaitei, kūdikis bus pilnai išnešiotas ir jam gimus neturėtų reikėti medikų pagalbos. Tai ramina, žinant kad dabar jau leliukas pilnai išsivystęs ir kai tik bus pasirengęs, atkeliaus į šį pasaulį. Mamytės savo darbelį jau atliko.
36 nėštumo savaitę vis labiau traukia prigulti, norisi atsipalaiduoti ir atpalaiduoti pilvo raumenis. Vos tik radus progą – prisėdu. Ilgiau pavaikščiojus – jaučiuosi kaip po gero sporto – skauda kojų, nugaros raumenis. Nuo pat nėštumo pradžios kenčiu dėl kryžkaulio skausmų, o dabar dar dasidėjo ir keistas maudimas tarpukojyje, šlaunų srityje. Tarsi nykstelčiau, tarsi mėšlungis sutrauktų, nors tai tikrai ne mėšlungis. Tas skausmas priverčia išleisti garsą „ai” ir akimirkai sustingti :) Matyt plečiasi dubens kaulai, ruošiasi gimdymo takai vaikelio atėjimui, sukeldami nepatirtus pojūčius.
Šiam laikotarpy dauguma nėštukių skundžiasi rėmeniu. Man asmeniškai pavalgius vėlai vakare ir atsigulus, iškart kyla rūgštys, tačiau jei stengiuosi vėlai nevalgyti, šios bėdos išvengiu.
Paprastai visą dieną leliukas pilvelyje būna daugiau mažiau ramus, na o atėjus vakarui, jis ten puotauja, šoka ir visaip protestuoja prieš ramybę ir poilsį. Kadangi pats yra jau nemažiukas ir jėgos turi pakankamai, tai judesiai kartais būna net skausmingi. Man dažniausiai „šokinėja” ant šlapimo pūslės, sukeldamas tokį aštrų lyg adatos dūris skausmelį apačioje ir priverčia lakstyti į tualetą. Kitos nėštukės patiria šonkaulių, kepenų atakas :)
Naktimis miegu gerai, labai praverčia pagalvėlė tarp kojų, taip sumažinu spaudimą dubens srityje, būna taip lengva. Nors kartais ši pagalvėlė kaip tik trukdo, tad naktį vis keičiu pozą: tai su pagalvėle, tai be jos. Į tualetą bėgu 2-5 kartus per naktį, įsigudrinau net nejungdama šviesos atlikti reikalus, kartais net gerai neatsimerkus, tad rytą gerai net nepamenu kiek kartų kėliausi ir tai visai netrukdo miegui. Be proto džiaugiuosi, kad rytais galiu mėgautis poilsiu kiek tik širdis geidžia ir nereikia skubėti nei į darbą, nei išleisti vyro į darbelį (jis pats savimi pasirūpina), nei nuvesti kitų atžalėlių į darželį/mokyklą (nes jų dar nėra). Visi tik ir moko mane „džiaukis savo laiku, kol gali”. Tą ir padarykime, mamytės, džiaukimės kiekviena laisva minutėle, tyla, ramybe ir paskutinėmis pilvelio dienomis . Lygiai po mėnesio laiko būsime jau kitokios. Būsime MAMOS.
